1 skyrius

BALANDIS

Mėgstu pavasarį dėl visų akivaizdžių priežasčių. Dievinu pražystančias gėles (tai Luizianoje atsitinka gan anksti), paukščiukų čiulbėjimą, mėgstu, kai voverės laigo po kiemą.

Mėgstu vilkolakių kauksmą tolumoje.

Ne, tik juokauju. Vis dėlto velionis apraudotasis Trėjus Dosonas kartą man sakė, kad pavasaris vilkolakiams — mėgstamiausias metų laikas. Būna daugiau grobio, todėl medžioklės baigiasi greitai, lieka daugiau laiko ėsti ir žaisti. Nuolat galvojau apie vilkolakius, todėl nelabai nustebau, kai vienas iš jų susisiekė su manimi.

Kai tą saulėtą rytą balandžio viduryje sėdėjau savo priekinėje verandoje su antru puodeliu kavos ir žurnalu, vis dar mūvėdama pižamines kelnes ir vilkėdama marškinėlius su užrašu „Supermoteris“, į mobilųjį telefoną paskambino Šrivporto vilkolakių gaujos vadas.

— Hm, — numykiau atpažinusi numerį. Atlenkiau ragelį. — Labas, — pasakiau atsargiai.

— Suke, — pradėjo Alsidas Hervo. Alsido buvau nemačiusi jau daugelį mėnesių. Jis tapo gaujos vadu prieš gerus metus per vieną beprotiškai chaotišką vakarą. — Kaip tu jautiesi?

— Kupina jėgų, — pasakiau beveik tiesą. — Laiminga lyg žuvis vandenyje. Sveika kaip ridikas. — Stebėjau, kaip už kokių penkių ar šešių metrų per dobiliukų ir žolynų pievelę šokuoja kiškis. Pavasaris.

— Vis dar susitikinėji su Eriku? Ar jis tavo geros nuotaikos priežastis?

Visi nori žinoti.

— Taip, vis dar. Tai tikrai padeda man būti laimingai.

Tiesą pasakius, kaip nuolat kartojo Erikas, „susitikinėjimas“ buvo klaidingas terminas. Nors aš nelaikiau savęs ištekėjusia vien dėl to, kad perdaviau jam ritualinį peilį (Erikas pasinaudojo mano nežinojimu vykdydamas didžiosios savo strategijos dalį), vampyrams atrodė kitaip. Vampyro ir mirtingojo santuoka nebuvo visiškai tas pats kaip „mylėti, gerbti ir paklusti“ principais besiremianti žmogiškoji santuoka, tačiau Erikas tikėjosi, kad ji suteiks man privilegijų vampyrų pasaulyje. Nuo tada su vampyrais reikalai klostėsi visai neblogai. Išskyrus tą milžinišką nesusipratimą, kai Viktoras neleido Erikui skubėti man į pagalbą, kol galavausi mirtimi, kitaip sakant — Viktorą, kuriam derėjo mirti.

Nukreipiau mintis nuo šios tamsios gijos su ilgos praktikos suteiktu ryžtingumu. Matot? Daug geriau. Dabar iš lovos kiekvieną dieną šoku (beveik) su ankstesne energija. Aš net lankiausi bažnyčioje praėjusį sekmadienį. Pozityvus mąstymas!

— Kas atsitiko, Alsidai? — paklausiau.

— Noriu paprašyti tavęs paslaugos, — pasakė Alsidas ir beveik visai manęs nenustebino.

— Kuo galėčiau padėti?

— Ar pavyktų tavo žemėse surengti pilnaties pasibėgiojimą rytoj naktį?

Prisiverčiau nurimti ir apmąstyti jo prašymą, o ne automatiškai atsakyti „taip“. Mokiausi iš patirties. Turėjau daug neaptvertų žemių, kas būtina vilkolakiams, — tai visai ne bėda. Man vis dar priklausė apie dvidešimt akrų aplink namą, nors močiutė, užgriuvus finansinei prievolei auginti mane ir brolį, išpardavė didžiąją dalį senojo ūkio žemių. „Mielųjų namų“ kapinės užėmė gerą gabalą žemės tarp mano ir Bilo valdų, bet jiems būtų pakakę erdvės, ypač jeigu Bilas būtų leidęs vilkolakiams pasinaudoti ir savomis žemėmis. Prisiminiau, kad gauja kartą jau buvo ten lankiusis.

Apsvarsčiau mintį įvairiais aspektais, tačiau negalėjau pastebėti jokios akivaizdžios neigiamos pusės.

— Galite atvažiuoti, — pasakiau. — Manau, turėtumėt dar pasiteirauti ir Bilo Komptono. — Bilas neatsakė nė į vieną mano rūpesčio ženklą.

Vampyrai ir vilkolakiai nelabai linkę bičiuliautis, tačiau Alsidas buvo praktiškas vyras.

— Šiąnakt paskambinsiu Bilui, — pasakė. — Ar turi jo telefono numerį?

Padiktavau.

— Alsidai, o kodėl jūs netraukiate į tavo užmiesčio namą? — paklausiau apimta paprasčiausio smalsumo. Vieno kasdienio pokalbio metu jis buvo užsiminęs, kad Ilgosios ilties gauja šventė mėnulio pilnatį Hervo priklausančioje fermoje į pietus nuo Šrivporto. Didžioji dalis Hervo žemių buvo apsodinta mišku būtent gaujos medžioklėms.

— Šiandien skambino Hemas ir pranešė, kad prie upelio stovyklauja būrelis vienių.

Vieniais, t. y. vienesmiais, dviesmiai vilkolakiai vadina žmones. Pažinojau Hamiltoną Bondą iš matymo. Jo ferma ribojosi su Hervo užmiesčio namo sklypu, be to, Hemas apdirbdavo keletą akrų Alsidui. Bondų šeima priklausė Ilgosios ilties gaujai taip pat seniai kaip ir Hervo.

— Leidai jiems ten įsikurti? — paklausiau.

— Jie pasakė Hemui, kad mano tėtis leisdavo jiems ten žuvauti kiekvieną pavasarį, todėl nepagalvojo, kad reikėtų atsiklausti manęs. Gal tai ir tiesa, tačiau aš jų neatsimenu.

— Net jeigu jie ir sako teisybę, toks elgesys tikrai nemandagus. Turėjo tau paskambinti, — pasakiau. — Jie turėjo atsiklausti, ar tu nieko prieš. Gal norėtum, kad su jais pasikalbėčiau? Galėčiau sužinoti, ar jie meluoja. — Velionis Alsido tėtukas Džeksonas Hervo neatrodė esąs vyras, kuris taip paprastai leistų žmonėms reguliariai naudotis savo žemėmis.

— Ne, Suke, dėkui. Nenoriu tavęs prašyti dar vienos paslaugos. Tu gaujos draugė. Mes turėtume tave ginti, o ne tu mus.

— Nieko tokio. Galite visi čia atvažiuoti. O jeigu nuspręsi, kad nori, jog paspausčiau ranką tariamiems tavo tėčio bičiuliams, man bus visai nesunku tai padaryti. — Pasidarė smalsu dėl tokio jų pasirodymo Hervo fermoje priartėjus mėnulio pilnačiai. Smalsu ir įtartina.

Alsidas pasakė man, kad pagalvos apie žvejų situaciją, ir mažiausiai šešis kartus padėkojo, kad leidau.

— Nieko tokio, — pasakiau tikėdamasi, kad kalbu tiesą. Galiausiai Alsidas nusprendė, jog jau pakankamai padėkojo, ir mes atsisveikinome.

Grįžau į vidų nešina kavos puodeliu. Nežinojau, kad šypsausi, kol nepažvelgiau į svetainės veidrodį. Turėjau sau pripažinti, kad laukiu vilkų atvykstant. Bus visai malonu jausti, kad nesu vieniša vidury miškų. Patetiška.

Nors tos kelios kartu praleistos naktys buvo nuostabios, Erikas vis dar labai daug laiko leido tvarkydamas vampyriškus reikalus. Man tokia situacija ėmė po truputį nusibosti. Gerai jau, pripažįstu — ne truputį. Juk jeigu esi bosas, priklausytų turėti šiek tiek laisvo laiko, ar aš neteisi? Juk tai vienas iš tokios padėties privalumų.

Su vampyrais vyko keistų dalykų. Nerimaudama regėjau pažįstamus ženklus. Naujasis režimas jau turėjo įsigalioti, o Erikas — iš esmės įtvirtinti savo naująjį vaidmenį sistemoje. Viktoras Madenas Naujajame Orleane turėjo būti labai užsiėmęs karalystės valdymu, nes buvo Felipės atstovas Luizianoje. Erikas turėjo būti paliktas ramybėje ir toliau efektyviai valdyti Penktąjį regioną.

Kiekvieną kartą išgirdus Viktoro vardą, žydros Eriko akys tik sublizgėdavo ir tapdavo nuožmios. Maniškės tikriausiai taip pat. Vis dėlto dabar reikalai buvo susiklostę taip, kad Viktoras turėjo galios Erikui, o mes dėl to negalėjome nieko padaryti.

Paklausiau Eriko, ar, jo nuomone, Viktoras galėtų pareikšti nepasitenkinimą Eriko vadovavimu Penktajame regione. Siaubą kelianti galimybė.

— Atidžiai tvarkau buhalteriją, kad galėčiau įrodyti, jog taip nėra, — pasakė Erikas. — Ir laikau sąskaitų knygas keliose vietose.

Eriko pavaldinių gyvybės, o gal ir manoji, priklausė nuo to, kaip tvirtai jis įleis šaknis naujajame režime. Žinojau, kiek daug priklauso nuo to, kad Erikas padarytų savo poziciją nepajudinamą, žinojau, jog neturėčiau dėl to skųstis. Vis dėlto ne visada lengva prisiversti jaustis taip, kaip turėtum.

Apskritai šiek tiek kauksmo aplink namus bus maloni permaina. Na, tai bent jau bus šis tas naujo ir kitokio.

Tą dieną nuėjusi į darbą papasakojau Semui apie Alsido skambutį. Tikri metamorfai — retas reiškinys. Kitų tokių mūsų apylinkėse nėra, todėl Semas kartais leidžia laiką su du pavidalus turinčiais padarais.

— Ei, kodėl gi tau taip pat neatvažiavus pas mane? — pasiūliau. — Juk gali pasiversti vilku būdamas grynakraujis metamorfas? O tada jau įsilietum į būrį.

Semas atsilošė sename savo supamajame krėsle, džiaugdamasis pasiteisinimu, kad nors trumpai nereikia pildyti blankų. Semui dabar trisdešimt, jis trejais metais vyresnis už mane.

— Susitikinėju su viena gaujos nare, todėl galėtų būti smagu, — pasakė jis, apsvarstęs pasiūlymą. Vis dėlto po akimirkos papurtė galvą. — Ne, jausčiausi tarsi dalyvaudamas NSŽPA^[2]susitikime išsitepęs veidą suodžiais. Tarsi imitacija greta tikrų dalykų. Štai kodėl niekada nebėgioju su panteromis, nors Kalvinas sakė, kad esu mielai laukiamas.

— O, — numykiau susigėdusi. — Apie tai nepagalvojau. Atleisk. — Man buvo labai smalsu, su kuo jis susitikinėja, tačiau ir vėl — ne mano reikalas.

— Ei, nesirūpink dėl to.

— Pažįstu tave šitiek metų, turėčiau išmanyti kur kas daugiau, — pasakiau. — Na, žinai, apie tave ir tavo kultūrą.

— Mano šeima vis dar to mokosi. Žinai daugiau nei jie.

Semas viešai prisipažino esąs metamorfas tuo metu kaip ir vilkolakiai. Jo motina tai padarė tą pačią naktį. Šeima patyrė sunkų laikotarpį, bandydama susitaikyti su pareiškimu. Tiesą pasakius, Semo patėvis šovė į jo motiną, o dabar jie skyrėsi — tai visai nestebino.

— Ar brolio vestuvių data vėl paskelbta? — paklausiau.

— Kregas ir Deidrė lankosi pas santykių specialistą. Jos tėvai buvo smarkiai nusiminę, kad ji ruošiasi nutekėti į šeimą, kurioje yra tokių padarų kaip aš ir mama. Jie nesupranta, kad Krego ir Deidrės vaikai negalės virsti gyvūnais. Tai gali tik pirmagimis grynakraujų morfų poros vaikas. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Man atrodo, kad jie išsikapstys. Tik laukiu, kada paskelbs naują datą. Ar vis dar važiuosi su manimi?

— Žinoma, — atsakiau, nors pajutau nerimo dūrį, įsivaizdavusi, kaip pasakoju Erikui, kad išvažiuosiu iš valstijos su kitu vyru. Tuo metu, kai pažadėjau Semui lydėti jį į vestuves, mūsų su Eriku bendravimas dar nebuvo virtęs santykiais. — Manai, jeigu tave lydėtų vilkolakė, Deidrės šeima įsižeistų?

— Tiesa tokia, — tarė Semas, — kad Didysis atskleidimas Raite dviesmiams nepraėjo taip gerai kaip Bon Tone.

Iš vietinių naujienų žinojau, kad Bon Tone sekėsi puikiai. Jo gyventojai tik mirktelėjo, kai vilkolakiai ir kiti dviesmiai, sekdami vampyrų pavyzdžiu, pranešė egzistuojantys.

— Tik pranešk, kada jos vyks, — pasakiau, — ir atvažiuok pas mane rytoj, jeigu persigalvosi ir užsimanysi pabėgioti su gauja.

— Gaujos vadas manęs nekvietė, — nusišypsojo Semas.

— Užtat kvietė žemių savininkė.

Iki mano pamainos pabaigos daugiau apie tai nekalbėjome, todėl nusprendžiau, kad Semas ir pats ras, kaip švęsti pilnatį. Kasmėnesinis virsmas, tiesą pasakius, vyksta tris naktis — visi dviesmiai, jeigu tik gali, laigo po miškus (arba gatves) gyvūnų pavidalais. Dauguma jų — gimusieji su šia būkle — gali keisti pavidalą ir kitu metu, tačiau pilnatis ypatingas laikas visiems, net ir papildomą prigimtį įgijusiems įkandus metamorfui. Buvau girdėjusi, kad egzistuoja vaistai, kurių išgėrus galima nuslopinti virsmą; juos tenka vartoti, pavyzdžiui, kariuomenėje tarnaujantiems vilkolakiams. Jie visi to nekenčia ir, kiek supratau, būti šalia jų tomis naktimis tikrai ne pyragai.

Man pasisekė, kad kita diena kaip tik buvo viena iš tos savaitės laisvadienių. Jeigu būtų tekę iš baro grįžti namo vėlai, trumpas atstumas nuo automobilio iki prieangio būtų šiek tiek nervinęs, laisvai lakstant vilkams. Nebuvau tikra, kiek žmogiškos sąmonės lieka vilkolakiams, kai pakeičia pavidalą; be to, ne visi Alsido gaujos nariai buvo asmeniniai mano draugai. Visgi ketinau būti namo viduje, todėl vilkolakių viešnagė atrodė ne tokia ir baisi. Juk, kai atvyksta kompanija pamedžioti tavo miškuose, nereikia tam pasirengti. Nėra reikalo ruošti valgį ar kuopti namus.

Svečiai, būsiantys lauke, suteikė gerą motyvaciją atlikti kai kuriuos darbus kieme. Išaušo dar viena graži diena, todėl apsivilkau maudymosi kostiumėlį, įsispyriau į sportbačius, užsimoviau pirštines ir ėmiausi darbo. Sukroviau šakeles, lapus ir kankorėžius į statinę deginti skirtoms atliekoms, ten pat nukeliavo nukirptos gyvatvorės liekanos. Pasirūpinau, kad visi kiemo įrankiai atsidurtų savose vietose jiems skirtoje pašiūrėje, ir ją užrakinau. Suvyniojau laistymo žarną, kurią naudojau prižiūrėti į aplink galinius laiptelius sustatytuose vazonuose augantiems augalams. Patikrinau didelės metalinės šiukšlių dėžės dangčio užsklandas. Buvau nusipirkusi ją specialiai tam, kad meškėnai negalėtų pasiekti šiukšlių, tačiau koks nors vilkas irgi būtų galėjęs susidomėti.

Praleidau visai malonią popietę, krapštinėdamasi saulutėje ir dainuodama ne į toną, vos tik pagaudavo įkvėpimas.

Užslinkus sutemoms iš karto pradėjo važiuoti automobiliai. Priėjau prie lango. Pastebėjau, kad vilkolakiai buvo gana sąmoningi ir važiavo bendrai — kiekviename automobilyje jų buvo po keletą. Nepaisant to, mano keliukas bus užblokuotas iki pat ryto. „Laimė, planavau likti namie“, — pagalvojau. Pažinojau keletą gaujos narių, kelis atpažinau iš matymo. Su Alsidu augęs Hamiltonas Bondas sustabdė savo sunkvežimiuką, tačiau tebesėdėjo jame kalbėdamas mobiliuoju telefonu. Mano akis patraukė liesa, gyvybinga jauna moteris, mėgusi akį rėžiančią madą, kurią aš vadinau „MTV“ drabužiais. Pirmą kartą pastebėjau ją „Vilko gerklės“ bare Šrivporte, o kai Alsido gauja nugalėjo Vilkolakių kare, jai buvo skirta užduotis įvykdyti mirties nuosprendžius sužeistiems priešams; jei gerai prisiminiau, ji buvo vardu Džianalina. Taip pat pažinau dvi moteris, kurios tuo metu buvo puolančiosios gaujos narės; kovai baigiantis jos pasidavė. Dabar buvo drauge su buvusiais priešais. Tada pasidavė dar ir jaunas vyrukas, tačiau jis galėjo būti bet kuris iš tuzino neramiai po kiemą zujančių žmonių.

Galiausiai pažįstamu sunkvežimiuku atvyko Alsidas. Kabinoje sėdėjo dar du žmonės.

Pats Alsidas buvo tamsus ir augalotas — kaip dauguma vilkolakių. Be galo patrauklus vyras. Juodais plaukais, žaliomis akimis, ir, aišku, labai stiprus. Alsidas paprastai būdavo paslaugus, gerų manierų, tačiau turėjo ir „kietąją“ pusę. Per Semą ir Džeisoną mane pasiekė gandai, kad ta „kietoji“ pusė jam tapus gaujos vadu gerokai sustiprėjo. Pastebėjau, kad Džianalina pasistengė kaip galėdama greičiau atsidurti prie pikapo durų, kai iš jo lipo Alsidas.

Paskui jį iš kabinos išslydo moteris tvirtais, solidžiais klubais, kuriai jau buvo daugiau nei dvidešimt penkeri. Rudi plaukai buvo glotniai sušukuoti ir susukti į mažą kuodelį, o aptempta kamufliažinių spalvų palaidinė leido pamatyti, kad moteris raumeninga ir geros fizinės formos. Šią akimirką Kamufliažinė mergaitė dairėsi po mano kiemą tarsi būtų buvusi mokesčių inspektorė. Pro kitas dureles išlipęs vyras buvo šiek tiek vyresnis ir daug „kietesnis“.

Kartais, net jeigu nesi telepatas, gali pažiūrėti į žmogų ir pasakyti, kad jo gyvenimas buvo nelengvas. Šio vyro gyvenimas buvo būtent toks. Jis judėjo taip, kad supratau, jog nuolat tikisi bėdos. Įdomu.

Stebėjau jį, nes tai buvo būtina. Jo tamsiai rudi plaukai buvo pasklidę aplink galvą iki pat pečių lyg spiralių debesis. Susivokiau, jog žvelgiu į juos su pavydu. Visada norėjau taip padaryti su savo plaukais.

Kai jau įveikiau tą pavydo dėl plaukų priepuolį, pastebėjau, kad jo oda mokos ledų rudumo. Nors vyras nebuvo toks aukštas kaip Alsidas, jo pečiai buvo galingi, o kūnas agresyviai raumeningas.

Jeigu ant plytelėmis kloto tako, vedančio priešakinės verandos link, būčiau turėjusi „Blogas iki kaulų smegenų“ pavojaus signalą, jis būtų ėmęs spiegti vos Spiraliagalviui padėjus ant jo koją.

— Pavojus, Vilai Robinsonai,^[3] — ištariau garsiai. Nei Kamufliažinės mergaitės, nei Spiraliagalvio anksčiau nebuvau mačiusi. Hamiltonas Bondas taip pat išlipo iš savo pikapo ir prisiartinęs sustojo už grupelės, tačiau nesiartino prie verandos laiptelių kartu su Alsidu, Spiraliagalviu ir Kamufliažine mergaite. Hemas laikėsi kiek nuošaliau. Prie jo prisijungė Džianalina. Atrodė, kad Ilgosios ilties gauja ne tik išplėtė gretas, bet ir pertvarkė hierarchinę sistemą.

Prieš atsiliepdama į beldimą ir atidarydama duris jau buvau nutaisiusi svetingos namų šeimininkės šypseną.

Maudymosi kostiumėlis būtų paskleidęs klaidingą žinią („Skanumėlis, prieinama!“), todėl užsitempiau šortus, pasidarytus iš nukirptų džinsų, ir „Vamptazijos“ marškinėlius. Pastūmusi atvėriau tinklines duris.

— Alsidai! — šūktelėjau iš tikrųjų džiaugdamasi jį pamačiusi. Trumpai apsikabinome. Jis atrodė nepaprastai šiltas, nes pastaruoju metu apsikabindavau tik su mažiau nei kambario temperatūros Eriku. Pajutau savitą emocinį raibuliavimą ir suvokiau, kad, nors Kamufliažinė mergaitė ir šypsojosi, mūsų apsikabinimas jai nebuvo mielas vaizdas. — Hamiltonai! — pasisveikinau ir linktelėjau jam, nes buvo per toli, kad apkabinčiau.

— Suke, — prabilo Alsidas, — norėčiau tau pristatyti keletą naujų gaujos narių. Čia Anabelė Banister.

Dar niekada nebuvau sutikusi mažiau į „Anabelę“ panašios moters. Aišku, paspaudžiau jai ranką ir pasakiau, kad malonu susipažinti.

— Hemą tu jau pažįsti, ir, man regis, esi kartą kitą sutikusi Džianaliną? — tarė Alsidas galva rodydamas už savęs.

Palinksėjau abiem sustingusiesiems laiptų apačioje.

— O čia Basimas al Saudas, nauja mano dešinioji ranka, — pristatė Alsidas. Vardą tarė pabrėždamas antrą skiemenį ir išbėrė tarsi kiekvieną dieną man būtų pristatinėjęs arabų kilmės asmenis. Aiškumėlis.

— Malonu susipažinti, Basimai, — pasakiau ir ištiesiau ranką. Žinojau, kad viena iš „dešiniosios rankos“ reikšmių yra asmuo, kuris visus mirtinai gąsdina, o tokiam darbui Basimas atrodė ypač tinkamas. Kiek nenoriai jis taip pat ištiesė ranką. Paspaudžiau svarstydama, ko iš jo sulauksiu. Paprastai vilkolakių mintis būdavo labai sunku skaityti dėl jų dvilypės prigimties, todėl pernelyg nenustebau, kai nepagavau jokių atskirų minčių, tik neaiškų nepasitikėjimo, agresijos ir geismo mirgesį.

Juokinga, bet beveik tokias pačias emocijas gaudžiau iš netinkamai pavadintosios Anabelės.

— Ar seniai gyvenate Šrivporte? — mandagiai paklausiau. Nuo Anabelės žvilgsnį nukreipiau į Basimą, parodydama, kad klausimas skirtas jiems abiem.

— Šešis mėnesius, — atsakė Anabelė. — Perėjau iš Briedžių žudikų gaujos Pietų Dakotoje.

Vadinasi, ji priklausė oro pajėgoms. Anksčiau tarnavo Pietų Dakotos valstijoje, o paskui buvo pervesta į Barksdeilo oro pajėgų bazę Božer Sityje, kuris jungėsi su Šrivportu.

— Aš čia jau porą mėnesių, — ištarė Basimas. — Man jau pradeda patikti. — Nors vyras atrodė egzotiškai, tačiau jo balse beveik nebuvo girdėti akcento, o jo anglų kalba buvo netgi tikslesnė nei mano. Iš šukuosenos jis tikrai neatrodė priklausantis kokiai nors karinei organizacijai.

— Basimas paliko savo ankstesnę gaują Hjustone, — paprastai aiškino Alsidas, — o mes labai džiaugiamės, kad jis tapo vienu iš mūsų. — Buvo akivaizdu, kad „mums“ nepriklauso Hemas Bondas. Gal ir negalėjau perskaityti Hemo minčių taip aiškiai kaip eilinio žmogaus, tačiau jis tikrai nebuvo didelis Basimo gerbėjas. Kaip ir Džianalina, kuri į Basimą žvelgė, regis, tiek su geismu, tiek su apmaudu. Šį vakarą gaujoje sklandė labai daug geismo. Nors, pažvelgus į Basimą ir Alsidą, tai buvo nesunku suprasti.

— Linkiu jums gero vakaro, Basimai, Anabele, — pasakiau, o tada pasisukau į Alsidą. — Alsidai, mano valdos driekiasi maždaug akrą už upelio rytuose, maždaug penkis akrus į pietus prie naftos šachtos vedančio šunkelio link, o šiaurėje baigiasi tuoj pat už kapinių.

Gaujos vadas linktelėjo.

— Vakar skambinau Bilui, jis neprieštarauja, jeigu medžioklė nuvestų ir į jo miškus. Jo vis tiek nebus namie iki aušros, taigi jam visai netrukdysime. O kaip tu, Suke? Šiąnakt važiuosi į Šrivportą ar liksi namie?

— Būsiu čia. Jeigu manęs prireiks, tiesiog ateikit prie durų. — Nusišypsojau jiems visiems.

Anabelė pagalvojo: Velniškai menkai tikėtina, blondine.

— Betgi jums gali prireikti telefono, — pasakiau kreipdamasi į merginą, o ji net pašoko. — Ar vaistinėlės. Juk pagaliau, Anabele, niekada nežinai, su kuo gali susidurti. — Nors kalbėti pradėjau šypsodamasi, kai baigiau, veide šypsenos nebebuvo.

Žmonės turėtų stengtis būti mandagūs.

— Dar kartą dėkoju už galimybę pasinaudoti tavo valdomis. Dabar jau trauksime į miškus, — suskubo atsisveikinti Alsidas. Greitai temo, mačiau, kaip kiti vilkolakiai pamažu pranyksta medžių paunksnėse. Viena iš moterų atmetė galvą ir spigiai suskalijo. Basimo akys jau buvo apvalesnės, įgavusios auksinį atspalvį.

— Geros nakties, — palinkėjusi žengiau atgal ir užšoviau tinklines duris.

Trys vilkolakiai nusileido priešakinės verandos laipteliais. Iš apačios mane pasiekė Alsido balsas. Kol juodu žingsniavo skersai keliuko miškų link, jis kalbėjo Anabelei: „Juk sakiau tau, kad ji telepatė“ Iš paskos jiems sekė Hemas. Džianalina ūmai pasileido bėgte prie medžių linijos — jai taip knietėjo pakeisti pavidalą. Vieninteli; Basimas dirstelėjo į mane per petį kaip tik tada, kai dariau medines duris. Tokiais žvilgsniais paprastai pasitinka gyvūnai zoologijos soduose.

Tada visiškai sutemo.

Vilkolakiais šiek tiek nusivyliau. Jie nekėlė tiek triukšmo, kiek tikėjausi. Aš, savaime aišku, sėdėjau namie, užsirakinusi duris, net užsitraukusi visas užuolaidas, o tai man nebuvo labai įprasta. Juk, pagaliau, gyvenau vidury miško. Trumpai pažiūrėjau televizorių, šiek tiek paskaičiau. Jau visai vėlai, kai valiausi dantis, išgirdau kaukiant. Garsas sklido iš toli, tikriausiai nuo rytinio valdų pakraščio.

Kitą rytą labai anksti, vos prabrėškus, atsibudau nuo variklių gausmo. Vilkolakiai vyko namo. Apsiverčiau ant kito šono miegoti toliau, tačiau suvokiau, kad reikia keltis ir keliauti į tualetą. Kai pasirūpinau šiuo reikalu, buvau šiek tiek žvalesnė. Nutipenau koridoriumi iki svetainės ir dirstelėjau pro užuolaidų tarpelį. Iš pamiškės išniro Hemas Bondas, šiek tiek apdraskytas ir nuvargęs. Jis kalbėjosi su Alsidu. Jųdviejų pikapai buvo vieninteliai kieme likę automobiliai. Po akimirkos pasirodė ir Anabelė.

Kol žvelgiau į ankstyvos ryto šviesos nutviekstą rasotą žolę, trys vilkolakiai lėtai perėjo pievelę, vilkėdami tais pačiais drabužiais kaip ir praėjusį vakarą, bet nešini batais. Atrodė išvargę, tačiau patenkinti. Drabužiai nebuvo kruvini, tačiau veidai ir rankos — nutaškyti raudonais lašeliais. Medžioklė buvo sėkminga. Akimirką pagalvojau: „Vargšelis Bembis“, tačiau tuoj pat užgniaužiau gailestį. Ši medžioklė ne taip jau skyrėsi nuo aklo išėjimo į miškus, apsiginklavus medžiokliniu šautuvu.

Po kelių sekundžių iš tankmės išniro Basimas. Nuožulniai krintančioje rytmečio šviesoje jis atrodė tarsi miškų padaras nesuvaldomais šakelių ir lapų pilnais plaukais. Basimas al Saudas turėjo savyje kažką senovinio. Labai įdomu, kaip jis tapo vilkolakiu Arabijoje, kur nėra vilkų? Kol stebėjau svečius, Basimas atsiskyrė nuo kitų trijų ir atžingsniavo į priekinę verandą. Pabeldė dusliai, bet tvirtai.

Suskaičiavau iki dešimties ir atidariau duris. Stengiausi nespoksoti į kraują. Mačiau, kad vilkolakis nusiprausė veidą upelyje, tačiau pamiršo nusiplauti kaklą.

— Labas rytas, panele Stekhaus, — mandagiai pasisveikino Basimas. — Alsidas sako, kad turėčiau jums pranešti, jog jūsų valdose neseniai vaikščiojo keletas kitų padarų.

Pajutau, kaip susiraukus tarpuakyje atsirado duobutė.

— Kokių padarų, Basimai?

— Bent vienas iš jų buvo fėja, — pasakė jis. — Galbūt ir daugiau, bet viena tikrai.

Tai buvo neįtikėtina dėl mažiausiai šešių priežasčių.

— Ar šie pėdsakai... ar pėdos... švieži? O gal kelių savaičių senumo?

— Labai švieži, — pasakė jis. — Vampyro kvapas taip pat stiprus. Blogas derinys.

— Šios naujienos nemalonios, bet apie tai man derėjo sužinoti. Dėkoju, kad pranešėte.

— Dar yra lavonas.

Įsmeigiau į jį akis, priversdama veidą sustingti. Buvau įgudusi neparodyti, ką galvoju: kiekvienas telepatas privalo tai sugebėti.

— Ar labai senas? — paklausiau, kai buvau tikra, kad galiu suvaldyti balsą.

— Maždaug pusantrų metų senumo, gal kiek mažiau. — Basimui neatrodė labai keista, jog rado lavoną. Jis tiesiog pranešė, kad toks yra. — Jis gan toli, palaidotas labai giliai.

Nieko nesakiau. Po paraliais, ten tikriausiai Debė Pelt. Nuo to laiko, kai Erikas vėl įstengė atsiminti tą lemtingą naktį nutikusius įvykius, vienintelis dalykas, kurio niekada jo neklausiau, buvo, kur jis palaidojo mano nudobtos Debės kūną.

Tamsios Basimo akys žvelgė į mane labai įdėmiai.

— Alsidas nori, kad jam paskambintumėte, jeigu jums prireiktų pagalbos ar patarimo, — galiausiai pasakė jis.

— Perduokite Alsidui, jog vertinu jo pasiūlymą. Dar kartą dėkoju, kad man pranešėte.

Jis linktelėjo ir ūmai atsidūrė pusiaukelėje iki pikapo, kur Anabelė sėdėjo padėjusi galvą Alsidui ant peties.

Kai kilstelėjau ranką atsisveikinti, Alsidas užvedė pikapą, o vos jiems išvažiavus tvirtai užvėriau duris.

Turėjau apgalvoti daug dalykų.

[2] Nacionalinė spalvotųjų žmonių pažangos asociacija (National Association for the Advancement of Colored People, paprastai trumpinama NAACP) — 1909 metais JAV įkurta afroamerikiečių pilietinių teisių organizacija, kovojanti su rasine diskriminacija ir už lygias visų žmonių teises.

[3] Danger, Will Robinson! — frazė iš populiaraus septinto dešimtmečio amerikietiško serialo „Dingę kosmose“ (Lost in Space), kurią nuolat kartojo robotas, įspėdamas veikėją Vilą Robinsoną apie pavojų.